Vieną vakarą Pylipui nusišypsojo laimė: išmestas iš namų jis buvo išgelbėtas ir išvežtas į naujus. O gal jis išsigelbėjo pats, mat kuklumu tikrai nepasižymi, gudruolis įšoko į mašiną ir prisispaudęs prie žmogaus, prašėsi būt paimtas kartu, kuo toliau nuo šalčio, bado ir piktų kiemo gyventojų. Gal dėl to jam taip nesiseka sutarti su kitais katinais ir paslėpta baimė dabar virto pykčiu. Tačiau visiškai priešingai žmogui – jis auksinis katinas, kaip kad ir jo spalva. Meilus, glaudžias kuo arčiau, be galo žaismingas, nes yra dar visai jaunas, maždaug vienerių metų ir nepaisant visko tvarkingas, nekrečia jokių nepageidaujamų išdaigų! Galima pamanyti, šis katinas tobulas kompanjonas, bet visi mes turime minusų ir Pylipo yra tik vienas – jam reikalingi namai, kur būtų vienintelis mylimas augintinis.
