Airisė jau turėjusi namus ir net šiokį tokį katinišką turtą jau buvo užgyvenusi. Bet juk ne jai spręsti, kur toliau galėtų gyventi, kai šeimyninis gyvenimas ima ir nesusiklosto. Todėl jaunutė katytė su visa manta atsidūrė prieglaudoje. Pilnomis nuostabos, atsidavimo ir vilties akutėmis ji kasdien vis sekioja žmogų. Patikliai leidžiasi imama ant rankų ir mėgaujasi jai skiriamu dėmesiu. Kiti kailiniuotieji likimo draugai jai nelabai terūpi: glėbesčiuotis su jais Airisė nedrįsta, o ginčytis ir bartis neturi laiko: juk reikia kuo greičiau pavergti kažkurio lankytojo širdį, išsyk krautis lagaminą ir dumti namo.
