Mažoji Aiva – tikrų tikriausia ramybės nešėja. Ji neišsigando aplinkos pasikeitimo atsikrausčiusi pas mus taip, kaip dvi jos rainosios sesutės, o pirmoji leidosi tyrinėti, kur patekusi, kuo čia būtų galima užsiimti ir ką gi paskanauti. Ji minkštučiukė švelnučiukė lyg pliušinis meškutis, šiek tiek suglumsta imama ant rankų, bet vos pajutusi iš mylinčio gėbio sklindančią šilumą kaip mat vėl nurimsta ir tylutėliai užmurkia. Jai, kaip ir kiekvienam jaunam kačiukui, tereikia mostelėti plunksnele, kad akytėse įsižiebtų medžioklės azarto kibirkštėlės. Tiems, kas dar tik lūkuriuoja, kol pažirs pavasariniai mažyliai, su viltimi trokštame padovanoti Aivą – ji nukirminta ir paskiepyta, jau išmokusi tvarkingai naudotis kraikdėže, lemtingos pažinties labai laukia prieglaudoje.
