Gugis negali mums išsipasakoti, kaip gyveno iki šiol. Bet glostydami jo surandėjusią odą ir žvelgdami į tarsi ištrupėjusius ausų pakraštėlius galime įsivaizduoti, į kokių sunkių kovų dėl išlikimo verpetus šis katinas buvęs ne kartą įsuktas. Nežinome ir to, ar jis kažkada turėjo kovotojo dvasią, o dabar nuleido savo milžiniškas letenas. O gal tik kantriai brovėsi per ugnį ir brido per vandenį talžomas stichijų? Šiandien jis romus. Žvelgia į mus tyliai su pasitikėjimu ir viltimi. Atsiduoda švelniai glamonei. O mes svajojame surasti jo vertus namus. Atvežtas po klajonių Kulautuvoje su pūliniu po akimi.
