Juodumu žvilgantis, ūsus kraipantis ir visada gerą nuotaiką spinduliuojantis Kapitonas pusę metų praleido Raudondvario mažų laivų prieplaukoje. Joje besilankantys žvejai paslaugiai pamaitindavo draugišką katiną, bet orams atvėsus žūklė vyrams pasidarė nebe tokia viliojanti pramoga. Kapitonas dėkingas vieno žvejo žmonai, kuriai pagailo šio prieplaukos gyventojo. Į jos S.O.S. atsiliepusi savanorė paėmė šį patiklų gražuolį ant rankų, pavėžėjo iki prieglaudos ir įkurdino narvelyje. Jokio streso, jokių intrigų. Štai toks stabilus Kapitonas dabar ieško ne kur laikinai prisiglausti nuo lietaus ir vėjų, o saugaus uosto, kur gyventų su žmonėmis, jų meile ir dėmesiu.
