Alika per kelis savo gyvenimo metelius paūgėjo tiek, kad vis tebeatrodo lyg maža žavi paaugliukė, telpanti rieškučiose. Ištiesus į ją rankas neatsispiria pagundai prie jų glustelt savo švelniu kailiuku. Ji viską smalsiai stebi ir godžiai skanauja, nes nežino, ką vėl jai pamėtės likimas. Juk gyvenimą gatvėje matė iš labai arti, o dabar ir vėl liko viena po ją priglaudusio vyriškio mirties. Socialiniame būste Alikai nebeliko vietos, todėl ji prieglaudoje ir pradeda kukliai dairytis, ką gi dabar pradžiuginti savo tyliu buvimu.
