Brailės akutės juodos tarsi dvi gelmės, kuriose nei neatsispindi saulė. Bet jose vistiek įžiūrėjome ilgas klajones po akliną tamsą, atvedusias katytę pas žmogų. Spėliojame – gal viršugalvyje suglaustos ausytės, įsiklausydavusios į menkiausią šnaresį, padėdavo jai rasti kelią, o dabar ir jos visiškai nusilpo? Bet aišku kaip dieną – Brailė ieškojo žmonių ir juos rado. Juk tik žmogus dabar tegali padėti Brailei nedingti be žinios, ir tik jis težino, ko Brailei reikia. Katytė priklydo Žemuosiuose Šančiuose. Panašu, kad kažkada turėjusi namus, bet labai suvargo pasiklydusi, kol pagaliau buvo pastebėta. Šiai itin meiliai ir patikliai senjorai labai reikia namų.
