Anabelė trapi ir švelnutė, kaip ir jos vardo skambesys. Ji vis dar viltingai stebi lankytojus prigludusi prie guoliuko, nedrįsdama pati prieiti pasisveikinti. Bet tereikia ištiesti rankas, švelniai ją paimti ir pasūpuoti glėbyje, kad išgirstum, kokias gražias melodijas ji moka išmurkti. Tik neskubančiam, suglumusiai katytei laiko skirti galinčiam žmogui plačiai atveria Anabelė savo mylinčią širdį. Trys sėkmę namams nešančios kailiuko spalvos neabejotinai turi padaryti laimingą ne tik priglaudusią šeimą, bet ir pačią Anabelę. Juk tik svajonės vedama ji sukorė tokį kelią panemuniais iš Raudonės.
