Katytė Astra – puošni tarsi gėlės žiedas ir nenustygsta vietoje – ji išnaudoja kiekvieną progą su visais pasilabinti ir savo prieraišumu širdį pavergti. Galbūt taip elgiasi tik labai stipriai savo šeimininko mylėtos katės, staiga likusios vienumoje ir nežinioje? Apie Anapilin išėjusio vyriškio meilę ne tik savo murklėms, bet ir visiems „Katino svajonės“ globotiniams beliko itin šviesūs nostalgiški prisiminimai – būdamas garbaus amžiaus jis įveikdavo tolimą kelią iš Kauno priemiesčio ir pro mūsų duris su pilnutėliu šviežios žolės sakvojažu tylutėliai įžengdavo kas savaitę ar dvi nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Eidamas iš kambario į kambarį nebyliai lyg per apeigas išdalindavo atneštas gumele perrištas žolių puokšteles, nepamiršdamas nei vieno narvelyje karantinui uždaryto naujokėlio ar ligoniuko. Mūsų senbuviai iškart atpažindavo vyriausiąjį savanorį ir kaipmat sukildavo ant kojų įvertinti jo dovanų. Sykį užklaustas, ar turi namie kačių, teatsakė „Nu tai kap?..“ Žmogaus šio nebėra, bet jaučiame pareigą jo mylėtiems augintiniams surasti gerus namus. Trispalvė Aiša jau kuris laikas jais džiaugiasi. Dabar savo būsimųjų šeimininkų tikisi sulaukti Astra ir auksaspalvis Kosas
