Tajos istorija – tik viena iš daugelio labai į kitas panašių, dar kartą paliudijanti, kad mažas kačiukas – anaiptol ne dovana vienišai močiutei ir juolab ne laikina pramoga, o ilgametis įsipareigojimas. Ne veltui kaskart vyresniems žmonėms siūlome ir augintinį rinktis iš „brandžiųjų” kategorijos – jau išsidūkusius, tačiau kasdieninę ramybę, švelnų dėmesį ir glaudų tarpusavio ryšį ypač vertinančius prieglaudos globotinius. Mūsų nebeįtikina optimistiškos vaikų ir anūkų liaupsės „mūsų močiutė (diedukas) dar ohoho!”Gal ir nuskambės makabriškai, bet atsistoję paplotume visiems senolių ohohopalikuonims, sutikusiems toliau rūpintis ir(!) gyvuoju palikimu po artimųjų netekties ar ligai užklupus. Taja kažkada irgi buvo geidžiama mažylė ir skaidrino senatvę, kol išaugo ji į didelę, štai tokią labai didelę ponią. Šiandien, atsidūrusi prieglaudoje, ji net ir atkėlus narvelio vartelius nesiteikia iš jo sprukti – mieliau čia pat ir pasitinka lankytojus, nuolankiai maldaudama savo paglostukų porcijos. Mūsų ir Tajos neapleidžia tyki viltis ir įsitikinimas, kad gyvenimas prieglaudoje – ne galutinė jos lemtis. Šios švelniakailės geraširdės misija yra rytą-vakarą puoselėti artumą su žmogumi, naktį išlaikyti jo namuose rimtį, na o dieną – toliau kaupti katinišką išmintį.Skiepyta, sterilizuota, ženklinta.
