Spukis kol kas vis dar renkasi atokesnes vietas ir iš ten akylai stebi visus ir viską. Matyt dar neišaušo jo ilgų paglostukų ir pamylavimų diena. Tačiau kas kartą atėję randame jį laukiantį savanorių ir lankytojų besidairantį pro langą. Tikimės palengva suminkštinti jo širdelę gardžiu maistu ir skanukais, o nuotaiką stengiamės praskaidrinti žaisliukais. Viliamės, kad Spukis ne veltui kraustėsi iš Smalininkų į Kauną ir iki akinančio baltumo išsiprausė savo kailiuką. Svajojame rasti jam ramius namus bei kantrius šeimininkus.
