Verneris tetrokšta meilės ir žaidimų. Dienos prieglaudoje jaunam katyčiui prailgsta, todėl pamatęs savanorius ir lankytojus stengiasi pirmasis savo balseliu juos pasikviesti ir pasilabinti, kad gautų ne tik skanėstų, bet ir porciją švelnumo ir rankų šilumos. Nusišypsojus sėkmei Verneris visus apdovanoja nenuilstančiu murkimu. Jei glėbyje pasisūpuoti nenutaiko progos, stengiasi laikytis kuo arčiau žmogaus, kad kažkam vos užsimanius paglostyti jo nugarytė visad būtų po ranka. Mūsų globon Verneris atsikraustė iš Viduklės.
