Aplankę Manuelį, jo žavingas didžiules nuostabos ir nekantraus laukimo kupinas akutes kurį laiką regėsit net užsimerkę. Atrodo jis taip, lyg nuolat kažko klaustų ir tylutėliai lauktų atsakymo. Džiaugiamės šio nuostabaus katinuko tyliu buvimu šalia. Ramiai mėgaujamės jo prabanga žvilgančio juodo kailiuko švelnumu. Atvežtas į prieglaudą kartu su smulkute mama Rožyte, Manuelis jau spėjo ją beveik dvigubai pralenkti dydžiu, bet širdyje taip ir liko mažas naivuolis vaikas. Šį katinuką atėję prieglaudon nesunkiai atpažinsite – iš kitų jis išsiskiria užklupusios infekcijos deformuota ausyte, bet kad tai sudarkė jo išorinį ar vidinį grožį, negalime teigti nei vienas. Labai laukiamas geraširdis žmogus ar šeima, sustiprinsianti Manuelio pasitikėjimą savimi ir tais, kurie šalia.
