Adris – dar nedidukas, bet jau suspėjo iš didelio rūpesčio pavirsti į mažą malonią staigmeną. Šį kačiuką į mūsų glėbį pametėjo Akademijos miestelyje besiglaudžianti jo baili katė-mama. Susirūpinę stebėjome, kas toliau bus, nes iš brolių ketvertuko šis mažylis labiausiai išsiskyrė gebėjimu šnypšti, purkštauti ir gąsdinti besiartinančius jam padėti. Laikas ir meilė daro stebuklus, kuriais nekantraujame pasidžiaugti. Net nesielvartaujame, kad katinėlis Adris iš savosios vados liko prieglaudoje vienintelis, dar neradęs namų. Jis vis dar nesutiko savo žmogaus, bet tikrai yra pasiruošęs lemtingai pažinčiai – kačiuko nebetrikdo į jį ištiestos žmogaus rankos, nebekrūpčioja glostomas kailiukas, o šnypštimas ir gynybai išskėsti nagučiai liko užmaršty lyg slogus sapnas. Adris jau patyrė, ką jam dovanoja žmogaus meilė – išmoko už šilumą ir švelnumą atsidėkoti murkimu, su nekantrumu žvelgia į duris ir laukia tų, kuriems galės padovanoti ištikimybę.
