Lukai nelengva buvo priimti staiga likimo mestą iššūkį. Iš jaukių namų atkraustyta prieglaudon ji nespinduliavo noru bendrauti nei su žmonėmis, nei su katėmis. Bet laikui užgydžius širdelės sopulius ji pamažėle ėmė pati kviesti savanorius susidraugauti vis pakibindama juos letenėle. Nepasitikėjimo krislelių vis dar randasi, bet šiandien Luka tikrai jau nebe tokia, kokią ją pažinom pirmosiomis savaitėmis. Ji smalsi ir żaisminga, dėmesinga ir drąsiai prieina pasilabinti su kiekvienu apsilankiusiu, godžiai skanauja atneštas vaišes, tik nemėgsta įkyruolių. Namuose puikiai apsieitų ir be kitų kačių draugijos.