Vieną lietingą rudenio vakarą, prie savanorės namų, kaip iš dangaus nukrito šis juodai baltas burbuliukas. Rėkė tokiais decibelais, kad visas Vilniaus Lazdynų rajonas išgirstų. 🙈 Pagavus neatrodė laukinis – ant rankų murkė, buvo pakankamai švarus. Čipo neturėjo, tad rajone iškabinus skelbimus labai tikėjomės, kad atsiras šeimininkai. Deja, bet niekas katinuko nepasigędo. 😿
Praminėm jį Pomidoru. Kodėl Pomidoras? O todėl, kad jį pamatė savanorės tėtis, ėjęs į rūsį pomidorų. Plius, jo galva apvali, tad prie veido irgi tinka. 🍅
Katinėliui dar tik keičiasi iltiniai dantys, jam ne daugiau 6-7 mėnesių. Kaip ir visi paaugiukai, nestokoja energijos – laksto su kamuoliukais, žaidžia su savanorės katinu, tyrinėja aukščiausias buto vietas. 🧶 Turbūt labiausiai išskirtinis Pomidoro bruožas – pastovus ir nepasotinamas noras valgyt. Jei bliudelyje bus per mažai maisto, vandens, ar pamatys, kad virtuvėje kažką valgot, būtinai garsiai pasisakys. 😹 Naktimis dažniausiai miega prisiglaudęs šalia žmogaus ir garsiai murkia. Labai kalbus, tad namie nebus liūdna ir nuobodu. Pomidoro dar laukia kastracija ir vakcinacija, iškart po to galės keliauti į naujus namus. O kol kas pamažu pradedame naujos šeimos paieškas. Dovanojamas su sutartimi.
