Ši ryškianosė „laputaitė“ žiemai užklupus buvo įsmukusi pasišildyti ne bet kur, o į tikrų tikriausią vištidę. Žinoma, katukė tikėjosi ten ir pasilikti, bet jos kaimynystė nė kiek nepatiko nei vištoms, anei jų šeimininkams. Bet juk nėra to blogo, kuris neatvestų į gera. Po priverstinių kraustynių iš Raseinių rajono suvargusi ir sulysusi SNAPĖ kasdien gali mėgautis gardžiais pusryčiais ir nuolat rasti sauso maistelio. Vietoje pakratų paukščiams ji gali rinktis minkštutėlį guoliuką. Bet ir tai tikrai dar ne nesvarbiausia gera žinia. Ši murklytė pagaliau gauna taip trokštamą dėmesį! Tiesa, ji vis dar atsargiai pasitikrina, ar visiems gali atverti savo širdelę, bet instinktyviai jaučia, kad likimo draugai čia geri, o žmonės ją myli. Įkvėpta šio atradimo Snapė vis neatsispiria pagundai glustelt tai prie glostančių rankų, tai prie šalimais esančių katyčių.
