Žvitrios Špokės akutės ir greitos kojytės. Katytė vis dar bando pasislėpti ten, iš kur galėtų saugiai stebėti žmones. Juk vienas iš jų be ilgų ceremonijų ir be jokio gailesčio įgrūdo mažylę maišan, paskambino su mums jau įprastais grasinimais ir ilgai nedelsęs atvežė ją prieglaudon vieną šventadienį, nei nesigilindamas, ar galime apsiimti globoti dar vieną nei planuotą, nei skiepytą gyvūną. Sulaukę tokio svečio neretai gauname porciją negatyvo, juolab kad šią „dovaną“ atvežusysis mums ją įteikė savo vaiko akivaizdoje, vietoj palinkėjimo vis kartodamas „žudikas!!!“ Tądien patirtų emocijų banga jau atslūgo. Išalkusios katytės sumedžiotos aukos, deja, nebeprikelsim. Mūsų misija – sugrąžinti Špokei pasitikėjimą žmogumi ir surasti jai namus – be alkio, be pagiežos ir be pavojų. Paimta ant rankų katytė ir gūžiasi, ir glaudžiasi. Dar bijo užsimerkti tarsi sugautas paukštukas, bet pamažu aprimsta ir ima mėgautis žmogiška šiluma ir kailiuką kedenančiais pirštais. Kviečiame susipažinti, priglausti ir pamilti.
