Mūsų Viktorija – jau subrendusi rainoji, tikrai pakankamai ilgai ir įtariai stebėjusi visus savanorius ir prieglaudos svečius, akimis vis sekusi visus katinėlius-naujokus ir namo išvykstančius jau padovanotus murklius, pagaliau nurimo ir panoro išsilaisvinti iš savo baimių. Ji išsyk nebesprunka slėptis atokiau, o neatitraukdama žvilgsnio kantriai stengiasi pagaliau būti pastebėta. Viktorija atsargiai renkasi glostančius draugus, bet pajutusi pasitikėjimą meiliai išriečia nugarytę, iškelia uodegą ir mėgaujasi švelniu dėmesiu, pasilikdama teisę būti nepriklausoma – ant rankų ji vis dėlto jaučiasi suvaržyta. Šią permainą pajuto jau ne vienas ištikimas prieglaudos lankytojas. Taip pat stipriai, kaip ši kukli katė trokšta dovanoti savo prieraišumą, mes karštai svajojame surasti jai jaukius ir mylinčius namus. Viktorija ypač mėgsta kokybiškus konservus ir sausą maistelį, bet nemėgsta su kitais dalintis dubenėliu.
